Pasaka apie šūdvabalį

Kirminą juodąjį, kurs linksmas šūde gyvena
Ir besivoliodams tas smarves giria per mierą,
Tą kirminai kiti, darže darkydami žiedus,
Ypačiai grikvabalis, ansai neprietelius sodų,
Šūdvabalį, sakau, kaip girdit, kvietė į svodbą.

Nės darželiai visi ir visos pūstos vietelės
Judinos iš kapinių, saulelei budinant svietą.
Varnos ir varnai ir daug pažįstamų paukščių
Išlėkė ir dainas, kaip buvo mokinti, dainavo.
Štai ir šūdvabalis pradėjo šūde dainuoti
Ir atsitūpęs po tam papratusį ėdesį kramtė.
Bet visiems kirminams kaip smirdas gėdą padarė.
Tuo visi vabalai jį skaudžiai barti pradėjo:
„Smirde, netikėli, tu sterva, tu gi biaurėsti,
Kas tai? Ar dar vis, kaip pratęs, smarvėje lindai?
Štai jau kaip ilgai, daugiaus kaip tūkstantis metų,
Kaip, begėdi, tu jau tokioj biaurybėje kyšai!
Eikš ben kartą pas mus, žiūrėk, kaip mes čia gyvenam
Ir atsitūpę gardžiai šakelių pumpurus valgom.
Ak, kad ben ir tu geresnį gautumbei protą
Ir kaip mūsų kaimyns darže išmoktumbei žaisti!
Eikš, neprieteliau, šen, pamesk tą savo bjaurybę!
Gėdos juk gana padarei jau giminei mūsų.
Taigi ben kartą pas mus ant mūsų rodykis medžių.”
Bet jis su visais vabalais dar bartis pradėjo:
„Jūs iškadininkai, jūs vagys, jūs piktadėjai!
Ar nesibijotės žmonėms iškadą daryti?
0 dar ir mane taip jau mokinate grieką?
Aš visados kol gyvs tokios neteisybės baisėjaus,
Iš mažų dienų dabojaus viežlybai elgtis.
Argi dabar turėčiau dar šelmystę varyti?”
Taip atsiliepęs ūmai į smarvę vėlei įlindo
Ir dar vis kasmets, kaip žinome, šūde gyvena.

Tu netikęs žmogau, kaip tau ta pasaka rodos?

Kad kaip šūdvabalis ir tu tikt smarvėje lindai
Ir neviežlybai vis ant šelmystės dūmoji,
Ar nesigėdi, kad sviets tave vis šūde užspėja?

Šūdvabaliai visi jau tam bjaurybėje gimė

Ir visos giminės bei tėvų paprotį laiko;
Nės jau taip jiems tėvs, moma ir močeka liepė.
Bet kas tau, žmogau, taipo pavelijo elgtis?
Vogdams, atimdams, klastuodams šelmis vis būsi.
Tau niekados visi negelbės poteriai tavo,
Kad ir klūpodams, rankas susiėmęs, skaitysi.

Juk žinai, kad dviem negali paslūžyti ponam.

Dviem keliu vienąkart nei raits, nei pėsčias keliauji,
Taip negali dvigubai ir keikt, ir giesmes giedoti.
Taigi ben kartą pamesk tokį netikusį būdą.
Juk girdi, kaip kirmėlės vabalą juodąjį peikia
Ir padyvydamos tokį nešvankėlį bara.

Rods negražu, kad šūdvabalis bjaurybėje žaidžia,

Ir labai negražu, kirminai kad pūstyja žiedus.
Bet ir tau, žmogau, negražu, tu gėdą turėsi,
Kad kaip šūdvabalis ir tu vis smarvę mylėsi.