Sūnūs palaidūnai

Taip vėlų vakarą atėjome prie miesto vartų išdidžių.
Sargai mums švietė mėlyna žibintų ugnimi į veidus.
Mes klausėm tylūs, plakančiom širdim, skaudžių
keiksmų; apdriskę, permerkti rudens lietaus liūčių…
Įeikit, valkatos – jie šaukė mums. Jie mus įleido

į gimtą miestą, metų metais sieloje nešiotą…
Parpuolę glostėm grindinį, kiekvieną akmenį bučiavom
ir svaigom nuo gausybės skambančių lopšinės žodžių:
juos godžiai gėrėme nuo kiekvienų praeinančiojo lūpų…
Didžiulėm, nuostabos pilnom akim vaikai stovėjo gatvėj.

Ligi vidurnakčio… Ak, tai naktų lietus ir bokštų
varinis laikrodžių skambėjimas į širdį laša – –
Geltonas tėviškės medus! Per lūpas, per akis ištroškusias
jis teka… Viešpatie, kaip gera verkti debesų gimtųjų ašaras!
Kaip gera ant gimtinės grindinio miegoti?

Kažkas kvatodamas pro mus praeina. Užpučia šviesas.
Išblyškus gatvės moteris dejuodama šalia suklumpa.
Mes keliamės. Mes einam – tylūs ir bežadžiai. Mūsų klumpės
kaip sausas kosulys nuaidi skersgatviais tamsiais.
Sūpuoja vėjas mums rankas nulytas ir tuščias.
O tolumoj putoti marių būgnai dunda…

Vėliau mes sėmėm sūrų vandenį suprakaitavusiais šalmais.
Ir jūrų smėly – kaip grabuos – po valtim apvožtom užmigom
su valkatom šunim ir sutrupėjusiais geltono gintaro žvaigždynais.
Ir glaudėme juos akmenėjančiais delnais
prie išrašytų pervertom širdim ir burlaiviais nuogų krūtinių…
Ir nepabudom rytmetį, ir niekad nepabudom gimto marių miesto lekiančiuos smiltynuos.