Poeto dalia

ĮKOPSI tu sniegais apsvaigusion viršūnėn –
Giliai, giliai, tarpekliuose, kriokliai kvatos
Ir gailiai vėjai staugs nei pasimetę šunes,
Bet ten kiti kalnai akiratį užstos…

Svajojai, kad iš kasdienybės ten išeisi,
Kad negirdėsi ten burnojančios minios,
Bet ji tave sekios, kaip pariją beteisį,
Ir nepakęs, ir neapkęs tavo švelnios

Svajonės… Kai apleis tave drąsa ir galios,
Aukos ir reginio ištroškusi minia
Šaipysis ir sekios begėdė ir bedantė,

O tau, kaip niekad, sužydės skliautai ir žalios
Plačiai po kojų pievos išsities klonia
Žeme, kur tiek širdis ilgėjosi ir kentė…