Juoda melancholija

ATEINI, ir randi mane rašantį
Ar bežiūrintį žvilgsniu graudžiu…
Ir tarytumei įnamį blaškantį
Vis jaučiu nuolatos, ir girdžiu

Neįgirdimus žingsnius artėjančius
Ir tą pasalų glėbį už mano pečių,
Ir tuos nuodus širdy pasiliejančius,
Ir ironišką žvilgsnį jaučiu…

O i širdį nagus vis suleidusi,
Niekuomet nepaleidi manęs,
Tai girdžiu nepaliaujamą aidesį,
Nesugrįžtančias laimės dienas…

Ir prabėga akyse mirgėdami
Neužmirštamo džiaugsmo vaizdai,
Ir tie žvilgsniai gražiai palydėdami,
Ir jaunyste pražydę veidai…

O kiek buvo vilčių ir tikėjimo –
Net ir laimė atrodė arti,
Bet žiedų stebuklingam žydėjime
Įsisuko neviltis karti,

Įsisuko ir graužė it sąžinė,
Geldama širdyje nuolatos,
Ir pastūmė į akląją nežinią
Iš vėžių išmuštuosius metus,

Blokšdama nuo draugų ir nuo tėviškės
Sielvartingosios knygos vartyt…
Kaip drugiai, kaip žiedai efemeriški,
Ar kaip žvaigždė paslydus nakty…

O tenai, stebuklingame tolyje,
Vis regiu jos nedalią, vargus –
Nepaleidžia juoda melancholija
Iš siaubingųjų savo nagų…