Hidalgo

JAU TU TEN nieko nepamilsi
Ir nieko tu nepasiilgsi!
Tavo širdis tokia pailsus
Ir toks stiklinis tavo žvilgsnis.

Tu ten jau niekuo netikėsi
Ir nieko, nieko jau nerasi –
Gal stosi, šauksi pakelėse,
Bet būsi toks graudus, bedvasis.

Ieškosi tu, dėl ko galėtum
Save ir visa ką pateisint,
Ir pražydės tau akys lėtos,
Kaip prarajos pabaisę.

O galgi dar! O galgi.
Gal dar galėsi kiek tikėti –
Išjosi, kaip šaunus hidalgo,
Aukštai iškėlęs savo ietį!

Ir josi tu kažkur į tamsią šalį,
Pro slibinų olas siaubingas,
Ieškodamas to Švento Gralio,
Kuris kažkur kadaise dingo.

Palauš kelionė tavo galią,
Vėl melą tiesoje atrasi,
Ir liksi vėl be Švento Gralio,
Kely išvargęs ir išgesęs.

Ir niekad niekur nesušilsi,
Tikėsi vėl, ir vėlei apsivilsi,
O bus širdis tokia pailsus
Ir toks stiklinis tavo žvilgsnis…