Daina agonijoj

Buvo žemė baltuos tualetuos,
Buvo vakaras mėlyno veido.
Tasai vakaras baisiai iš lėto
Pirštus geliančius dūšion suleido.

Aš mąsčiau apie didelius daiktus,
Buvo keista perdėm kaip agonijoj: –
Jeigu taip mirtimi viskas baigtųs,
Tada – kas gyventi pamonijo?

Mano dūšios žalioj parugėj
Tai ne mėlynos upės tekėjo.
Tai netyčia visai praregėjau –
Svieto liūdnos procesijos ėjo.

Tas pasaulis, viliodamas kūną,
Net ir skrendančius žemėn priveržia. –
Negi žiedas esu, ne bijūnas.
Tai suvysčiau lengvai gale daržo…

* * *

Taip gera būtų pagyvent be rūpesčio, –
Be tikslo, meilės ir be darbo,
Tik pažiūrėt, kaip teka pilkos upės čia
Ir debesys pilkėdami apžvarbo.

Tik taip sau prisimint, – kad kaime kur, už gryčios
Žagaruose koks šimtas žvirblių čeža
Arba nuotaką verkiančią iš medinės bažnyčios
Apygirčiai jaunikiai su varpeliais veža.

Ir pažiūrėt, kaip rudeniopi ima gelsti parkai,
O pakraščiais apstingęs grumba gruodas.
Nė nežinot, ko tos mergaitės verkia,
Praradę meilę, viltį ir paguodą.

Ir pamatyt iš tolo, lyg ne savo,
Kaip mano paskutinė meilė temsta…
Paskui – sakysim, iš kurorto atvažiavus,
Kaip anekdotą pasakoti tamstai.