Akys

NUOLATOS tau akys nuo žemės nusprūsta
Tau ši žemė svečia –
Amžinai krūtinėj blaškosi ir gūsta
Ilgesys ir kančia…

Troškimu nemarios dega ir liepsnoja
Kas pasotins gi jas? –
Svajai kasdienybė vieškelį pastoja
Ir suraizgo gijas…

Tartum lino žiedas ilgesys numėlęs –
Ak, težydi linai!
Ir težėri naktį žvainos ramunėlės
Skliautuose amžinai!

Nuolatos bodėsis, mušis iš rutinos
Tavo žvilgsnis gražus
Ir nuolat žvaigždynų žėrinčios platinos
Ūkanose pražus…

Nuolatos užburtą jos pasaulį regi –
Jis vilioja mus vis, –
Nors jos žemės laimės nebylės neregės
Nesutiks, neužvys…

Tą ne žemės žvilgsnį amžių išnešiosi –
Tau jis gels ir liepsnos –
Vis tu atsižvelgus verksi ir vaitosi
Vakarykštės dienos…

Nuolatos tau akys nuo žemės nusprūsta
Tau ši žemė svečia –
Amžinai krūtinėj blaškosi ir gūsta
Ilgesys ir kančia…