Ledinukas

Ledo rūmuose nuo seno
Senis šaltis sau gyveno
Ir turėjo jis anūką
Šaltanosį ledinuką.

Geras buvo tas anūkas
Šaltanosis ledinukas
Nesurūgęs, nesustiręs
Bet kur eina, ten ir girias:

Moku kalti ledo tiltus,
Moku malti sniego miltus,
Kiškį piškį užpustyti,
Ežį kežį užmigdyti.

Visą žemę, jei norėčiau,
Aš sušaldyti galėčiau.

Miega varlės pūstažandės
Ir barsukas kietasprandis.
Ką barsukas? Aš ir mešką,
Kai paspaudžiu – šonai braška…

Visą žemę, jei norėčiau
Aš sušaldyti galėčiau!

Vienąkart per sniego pūgą
Šaltis vedasi anūką,
O anūkas Ledinukas
Rateliu su snaigėm sukas.

Žiūri – važy sėdi ponas,
Nuo arielkos net raudonas,
Ir į kailinius storiausius
Storas ponas įsirausęs,
Ir kelius, ir ilgas kojas
Zebrų kailiais apsiklojęs.

Šast anūkas Ledinukas
Ir po zebrų kailiais brukas:
Šaltanosis, šaldo poną
Šąla, bąla pono nosis…
Ir nuo rankų ligi kojų
Ponas kaulan suragojo.

– Na matai, – anūkas girias,-
Ar, seneli, aš ne vyras:
Moku kalti ledo tiltus,
Moku malti sniego miltus.
Zuikį puikį – užpustyti –
Ežį kežį – užmigdyti
Ir sušaldyt storą poną,
Nuo arielkos net raudoną.
Visą žemę, jei norėčiau,
Aš sušaldyti galėčiau…

– Na jau, na! – jam Šaltis sako. –
Dar tau girtis neužteko.
Tau sušaldyt žemę knieti,
O sušaldyk tu valstietį.
Pažiūrėk – tenai už valkos
Pagiry jis kerta malkas.
– Chi! – nusijuokė anūkas. –
Aš nebūčiau Ledinukas,
Jei valstietį palei traką
Nesušaldyčiau į ragą.
Ką valstietį! Jeigu mešką,
Kai paspaudžiu – šonai braška.

Pasigyrė, na ir dumia
Pas valstietį į pakrūmę.
O valstietis – malkas kerta.
Kirvis skamba. Darbas verda:
Užsimoja ir kad tvoja,
Tai net skiedros išlekioja.
Meta pirštines į šalį:
– U ta ta! Karšta dienelė! –
Vienas sau valstietis šneka,
O jo rankoj kirvis žvaga.

Ledinukas galvą kraipo.
Pasižiūri. Pasišaipo.
Ir galvoja: “Tu sušalsi
Ir kirvuko nepakelsi.
Va, ir bus tada, žmogeli,-
“U ta ta! Karšta dienelė…”
Ir sutelkęs visą rūstį,
Jis pradėjo šaltį pūsti.
Kaklą rankom apsivijo.
Tuoj skrebučiai apšerkšnijo,
Tuoj ir ūsai apšarmojo,
O Šaltutis pagalvojo:
“Na, dar vieną šaltą gūsį,
Ir, vargšeli, tu pražūsi,
Suragosi kaip tas ponas,
Nuo arielkos net raudonas…”

Ir nušokęs nuo pusnyno,
Vėl jis pūsti pamėgino:
Griebia ausį, griebia nosį,
O valstietis nusikosti
Ir kiek gali stuobrį engia,
Net sušalęs kirvis spengia.

Baltas baltas tartum pūkas
Tūpsi šaltas Ledinukas –
Čiupt už kojų, čiupt už rankų
Ir į antį įsirango,
Bet valstietis nesušąla,
Tik į kelmą pleištą kala.
Šaltas sniegas žaižaruoja.
Karštas prakaitas garuoja.

Pagaliau žmogus prašneko.
– Na ir karšta čia prie trako!
Kur tas šaltis pasidėjo,
Duotų gūsį šalto vėjo.
Ledinukas net pašoko,
Vos iš apmaudo nesprogo
Ir, sutelkęs visą rūstį,
Vėl pradėjo smarkiai pūsti.

O valstietis be skrebučių
Krauna malkas ant rogučių.
Baigęs darbą, ant kelmuko
Atsisėda, užsirūko…
Pailsėjo, pasėdėjo
Ir per girią nugirgždėjo.

Senis Šaltis atlingavo:
– Kur valstietis?
– Nuvaziavo!
– Na, matei dabar, sūneli,
Ką žmogus ir darbas gali.
Tau sušaldyt žemę knieti…
Ką ten žemę! Jei valstietį
Šaldei šaldei tu prie šilo –
Ne sušalo, o sušilo…
Nors valstietis apšerkšnijo. –
Darbas šalčio nesibijo!

Baltas baltas tartum pūkas
Susimąstė Ledinukas.
Ir nusivedė per pūgą
Šaltis tylintį anūką.

Panašūs eilėraščiai

Ne (-1)Taip (+1) (+203)
 Loading...Loading... | Autorius: | Kategorija: Eilėraščiai apie žiemą, Eilėraščiai vaikams, Kalėdiniai eilėraščiai | Peržiūrėta: 100,208 | 71 komentarai |

71 komentarai - Ledinukas

1 2
1 2

Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>