Artojų malda Kalėdų Kristui

Juoda naktis. O žemėj balta, balta…
Nuo Mūšos lig Šešupės spindi žvaigždės.
Pro naktį didelę, pro juodą ir pro šaltą
iš tolimų skliautų šviesi giesmė ataidi.

Ir klauso jos laukai, kalnai ir kloniai,
ir girių gelmės ją kaip ryto gandą girdi,
ir iš pilkų, beprasmiškų dienų kelionės
giesmės aidan pabudę šaukia širdys – – –

– Mes be Tavęs, Kalėdų Kristau, pūgą,
mes be Tavęs tiek metų žiemą šalom, –
tegu paliaus čia šiaurės vėtros stūgaut,
tegrįš pavasaris į mūsų vargo šalį…

Kalėdų Kristau, laimink mūsų pirmą vagą,
palaimink grūdą, kritusį į juodą žemę,
te Tau, kaip žvaigždės, prakaito lašai mūs dega,
te iš Tavęs auksinės varpos derlių semia.

Palaimink protėvių kapų kalnelį šventą,
ir naštą knygnešių, ir ištremtųjų kančią,
ir amžių palikimo didį testamentą,
ir kruvinas rankas nuo darbo ir nuo pančių…

Palaimink, Kristau, jauną žalią gojų,
pagriovėlio baltąją ramunę,
baudžiavoj parpuolusį artoją,
amžių amžiais gyvą panemunę!

Palaimink, Kristau, dobilo atolą,
Gera ranka paglostyk kviečio varpą brandžią,
pjūties gubų ledai teneužpuola,
ir iš pastogės nebaidyk baltų balandžių…

Palaimink, Kristau, mūs žiemkenčių sėją,
ir duonos daigo te pikta šalna nešaldo,
sodybas saugok nuo pagairių ir nuo vėjo, –
išgirsk, Kalėdų Kristau, mūsų maldą.

– – – Ir klauso jos laukai, kalnai ir lankos,
ir girių gelmės ją kaip ryto gandą girdi, –
ir Dievo Kūdikis viršum namų, viršum visų laukų ištiesia ranką
ir tyliai laimina visų artojų širdis …