Žmogiškoji komedija

Visokios mintys tartum vabalai
Išvarpė smegenis, palikdami duobes.
Ak, tu gali kamuotis amžinai,
Tavęs į tikrą kelią josios niekad neišves.

*

Norėjai pastatyti iš minčių
Sau tvirtą pastatą ir pastoviai gyvent jame,
Nebodamas audrų ir vėjų įžūlių,
Lyg sraigė kiaute kietame.

Ir jau atrodė kartais, kad žinai
Kažką vieningo ir aiškaus.
Bet vėl staiga sugriuvo išminties namai
Ir vėlei abejonės ėmė siaust.

*

Esi tik mažas vaikas pajūry,
Statąs iš smėlio namelius.
Iš saujos smiltis purstanti, laki
Išbyra pro sugniaužtus pirštelius.

Numojęs vėl į viską su ranka,
Eini bastytis pajūriais.
Eini, viską stebėdamas širdim lengva:
Tau noris švilpauti ir žaist.

Prie kranto drumsčias vilnys, o toli
Iš horizonto kyla laivas neryškus.
Taip gera ir ramu širdy:
Net pamiršti, jog tu – žmogus.