Senas kilimas

Ant grindų patiestas,
Margas tartum miestas,
Niekieno nemylimas
Sielvartavo Kilimas:

– Mano broliai pasakose
Juodvarniais lakioja.
Visas Paukščių Takas – jų,
O aš čia, po kojomis.
Naktį tarakonų,
Dieną batų minamas, –
Atsiminkit, ponai:
Jūs – ne mano giminės!

Tarakonai krebžda,
Buriasi kampan…
– Pasakykit kregždėms –
Skauda širdį man!

Spinta spaudžia šoną,
Stalo kojos širdį… –
Kaip ji plaka, ponai –
Argi jūs negirdit?

Ak, kaip skauda galvą man,
Ir gėles raudonas, –
Ar gyvent taip galima
Pasakykit, ponai!

Juk įaudė spindinčią
Man svajonių juostą –
Sapnuose skraidinti
Vaikelius mažuosius.

Ir turiu aš viltį –
Spindulį pro langą –
Vienąsyk pakilti
Mėlynon padangėn.

Nepavytų ponios
Raganos ant šluotų,
Trečią brolį Joną
Iš bėdos vaduotume.

Debesin išmestume
Katiną Piratą,
Perskristume miestų mes
Nuostabių paradą:

Kabutes ir Tašką
Nieko Sau ir Gal,
Ir ledų Itališkų
Apeninų kalnus.

Tarp ledų balčiausių
Baltos meškos irias, –
Mes papusryčiautume
Stotyje „Plombyras“…

Dieną lempos gęsta,
Neužges tik viltys –
Sykį iš knygelės
Mes drauge pakilsim.