Pasaka

VĖL TU mano kerinti tikrovė, –
O tavęs taip trokštu!
Ten ant marių krašto stovi
Gintariniai bokštai.

O tie bokštai į padanges stiepias
Ten jinai gyvena;
Ten jai šlama šimtametės liepos,
Karalaitei mano.

Ten gėlėse rasos gailios
Jai kas rytas juokias…
Buvo tokia mano meilė,
Mano laimė tokia.

O tenai ir jojo ir važiavo,
Ir laivai ten plaukė.
Bėgo amžiai, karalaitės savo
Vartuose vis laukiau.

Ir išėjo… Laimė! Pažai dailiai
Šermuonėlius nešė…
Aš jos laukiau, jos ir meilės,
Kaip pavargęs grašio.

Karalaitė! Nužengė nuo sosto,
Ir nebuvo ilgu –
Pažvelgė, ir josios skruostas
Ašara sužvilgo.

Pažai žengiančiai į kalną
Šermuonėlius nešė…
Liko vienas mano delne
Sidabrinis grašis.