Pajūrio vaikai

Mes gyvenom prie jūros tada,
Du geri, du laimingi vaikai.
Palikti vandenų ir šviesų globoje,
Palikti vienudu amžinai.

Mes klajojom pajūrio taku,
Neidami protingyn nei senyn,
Du draugai tų žuvėdrų baltų, –
Krintančių lyg akmuo vandenin.

Kai išvargę vėlai vakare
Mes sumigdavom kur po medžiu,
Aš sapnuodavau ją, ji mane –
Begalybėj sapnų nekaltų.

Mes tetroškom gyventi drauge.
Du vaikai mėlynam pajūry!
Lig mirties. O po jos
Būt palaidoti paukščių žinia,
Kad sapnuos amžinuos
Jie dainuotų kur nors netoli.