Katinėlis ir gaidelis

Katinėlis su gaidžiu statė namą po medžiu
Pasistatė ir gyvena dun dun dun kažkas dundena.

Iš lovelės atsikėlęs, klausia rainas katinėlis:
-Kas ten beldžias į duris, gyvulėlis ar žvėris?
-Aš, laputė, dun dun dun, įsileiskite vidun.
Aš prie ežero pakrančių visą dieną laukiau ančių,
Šniukštinėjau, lekavau, nė vienos nepagavau…

Ir atsako katinėlis, rainą uodegą iškėlęs:
-Eik, lapute, eik, begėde, ko prie mūsų durų sėdi.
Tu Rainiuko neapgausi. tu gaidžiuko nepagausi.
Spruk į šalį. Spruk į šalį. Neįleisiu į namelį.

Lapė snapė nesuglumo, tik atsigulė už krūmo
Ir primerkus akį, laukia, o Rainys gaidžiukui kniaukia.
-Eisiu eisiu aš peliauti, sau mėsytės pasigauti…
Giedorėli, tu palauk, niekam durų neatšauk.

Ir išėjo katinėlis, rainą uodegą iškėlęs.
O laputė apsilaižė, pasipustė, pasikaišė
Ir lekuodama prislinko prie gaidelio giesmininko:
-Ei, gaideli pentinuotas, tu karoliais karoliuotas.
Už balselį šimtamylį net ir žmonės tave myli.
Ei gaideli, dun dun dun, įsileisk mane vidun.

-Kas ten beldžias, kas ten dunksi?
-Aš, gaideli raibaplunksni,
Aš esu raiba vištytė, moku slieką iškastyti.
Po kiemelį aš lakstau ir darželį tau kapstau.
O gaidelis šaukia jai:
-Kaip tu lapės nebijai?
Eik į vidų, eik greičiau,
Šiandien lapę aš mačiau.

Vos gaidys duris atvėrė, lapė snapė jį nutvėrė.
Dumia lapė per palaukę, o gaidelis graudžiai šaukia:
-Katinėli rainakėli, gelbėk gaidį giedorėlį.
Lapė snapė plunksnas peša, lapė snapė gaidį neša
Per aukštuosius kalnelius, per lygiuosius laukelius.
Per žaliąsias lankeles, per gūdžąsias gireles.

Vos rainiukas tai išgirdo, nuo kalnelio kūliais virto,
Lapę snapę pasigavo ir gaidžiuką išvadavo.
Kitąryt Rainiukas kniaukia:
-Eisiu eisiu į palaukę, bėgsiu lėksiu papeliauti,
Sau mėsytės pasigauti…
Giedorėli, tu palauk, niekam durų neatšauk.
Ir išėjo katinėlis, rainą uodegą iškėlęs.
O laputė ta begėdė, vėl prie gaidžio durų sėdi.
-Ei, gaideli pentinuotas, tu karoliais karoliuotas.
Už balselį šimtamylį net ir žmonės tave myli.
Ei gaideli, dun dun dun, įsileisk mane vidun.
-Kas ten beldžias, kas ten dunksi?
-Aš, gaideli raibaplunksni.
Aš skalikas, aš smarkus. Ieškau lapės po miškus.
-Oi, gerai, kad atėjai, kad nė lapės nebijai.
Eikš į vidų, eikš greičiau, nes laputės aš bijau.

Vos gaidys duris atvėrė, vėl laputė jį nutvėrė.
Vėl jįneša per palaukę, o gaidelis graudžiai šaukia:
-Katinėli rainakėli, dreba mano skiauterėlė.
Lapė snapė plunksnas peša, lapė snapė gaidį neša
Per aukštuosius kalnelius, per lygiuosius laukelius.
Per žaliąsias lankeles, per gūdžąsias gireles.

Vos rainiukas tai išgirdo, nuo kalnelio kūliais virto,
Bet kojelę užsigavo ir laputės nepagavo.

Eina katinas, raišuoja, lazdele pasiramščiuoja,
Ir užtinka jis pušyne lapės išraustą landynę.
Katinėlis žvilgt į vidų ir švelniu balsu pragydo:
-Vidury žalios giraitės šešios gražios laputaitės,
O gaidelis, o septintas prie girnelių prirakintas…
Šešios gražios laputaitės, dar gražesnės uodegaitės,
O senoji lapė snapė pyragėlį šiandien kepė.
Duok, lapute, duok, kūmute, pyragėlio nors riekutę.

Senė lapė olą šluoja:
-Kas ten suokia, kas dainuoja?-
Vos iškišo nosį savo, katinėlis ją pagavo.
Lapė snapė nepajuto, kaip į maišą ją įgrūdo.
O Rainys prie urvo laukia ir toliau dainelę traukia:
-Vidury žalios giraitės šešios gražios laputaitės,
O gaidelis, o septintas prie girnelių prirakintas…

Vos ti išlenda lapiukas, capt už nosies jį Rainiukas.
Kai visus maišan sukišo, maišą katinas užrišo,
Užsidėjo ant pečių, ir parėjo su gaidžiu.

Tie lapiukai jau garde – zoologijos sode.
Paprašykit savo tėtį, kad nuvestų pažiūrėti.