Kai skauda dantys

Aš labai pavydžiu vištai –
Jai nereikia pas dantistą,
Nesportuoja, o sveika…
Duot per snapą jai, ar ką?
Bet – už ką?

Ta vištelė gero būdo –
Akmenis, kiečiausius grūdus
Ryja be jokių dantų! –
Kam man trisdešimt ir du?

Be dantų gyvena sliekas,
Sraigė be dantų – ir nieko!
Pažiūrėk tik, kai palyja,
Kiek salotų ji suryja!..

Nesiskundžia dantimis
Nei kačiukas, nei grėblys,
Ir seneliui ant lentynos
Jų neskauda – plastmasiniai.

Ak, kaip būtų man smagu,
Jei aš būčiau su snapu!
Tik nebūčiau gandras, nes
Reiktų ryti man varles.

Galą gausiu gal iš baimės
Poliklinikos kamputy…
Tai vis prakeikti saldainiai —
Kad jų fabrikas sugriūtų!

Klausinėju tik kitų –
Ką daryti, ką daryti? –
Neturiu aš tiek dantų,
Kiek man skauda iš pat ryto…

Patarė geri draugai:
„Eik. Nėra ten ko bijoti.
Viskas pasibaigs gerai,
Tik svarbu neišsižioti, –

Ko prašytų, ką kalbėtų –
Neištark pirmos raidės tu…”
Ką tai reiškia – supratau
Tik tada, kai nuėjau.

Ant lentynos replės guli,
Vaikščioja balta tetulė,
Rodos, šypsos, kalba taikiai,
Bet matau, ką rankoj laiko.

Tai pabaisa geležinė,
Nežinau, kaip ji vadinas,
Bet jaučiu – jei išsižiosiu,
Tučtuojau gerklėn įšoks ji!..

Meiliai šypsosi teta:
„Pasakyk, vaikeli, a-a…”
Nesakau, tyliu, – tik leptelk –
Stryktels nuo lentynos replės…

Šypsosi tetulė vėlei:
„Juk tu moki abėcėlę!
Na, kokia pirma raidė?”
Aš dantis sukandu: „B”.

„Ne, ne B, o A, vaikeli”, –
Sako ji ir ranką kelia…
Kaip pro langą išskridau –
Be sparnų – aš nežinau…

Tik stebiuos namo parėjęs —
Skauda dantys kaip skaudėję,
Poliklinikoj buvau –
Anei kiek nepasveikau!

Tai patarkit, ką daryti –
Nieko negaliu praryti…