Aš moku augti

Kasdien vis augu ir kitų nelaukiu –
Pradėjo atsilikti broliai Grimai,
O dėdės, tetos stebisi manim vis –
Žiūrėk – toks mažas, o jau moka augti!..

Turbūt pavydi, nes neauga patys…
O kaip išmokau aš – nebeprisimenu,
Bėgioju vikriai lyg devynios katės
Ir pats perkuosi bilietą į kiną.

Kaip greitai auga greitos mano kojos –
Batukai verkia jų nebepaviję…
„Taip nesunku man augt, – net pagalvoju, —
Kodėl mama neauga, kai palyja?”

Nors pralenkiau pačias ilgiausias smilgas,
Šešėlis mano auga dar greičiau –
Jis vakar vakare toks buvo ilgas,
Kad aš net jo galvos nebemačiau.

Tačiau nors ilgas, bet baikštus kaip gėlės!
Užvis labiausiai bijo jis lietaus
Ir nuo paties mažiausio debesėlio –
Tik šast į šoną, – ir nebematau.

Sakysite – su tokiu kam draugauti?
Bet kai užpuolė užvakar gaidys –
Nė žingsnio nuo manęs nepasitraukęs
Iš pat paskutiniųjų grūmės jis.

Lietaus aš nebijau, anei perkūnijos –
Gaidys tik baisiai didelį vaidina…
Bet pamokinsim vienąsyk apkūlę jį:
Vaidinti nori – rodyk vištoms kiną!..