Žiemos eilės

Ant žemės krenta balto pūko snaigės,
suminga, kur užkliūva jų sparnai.
Ir ten jau žaidžia ledo žvaigždės
ties mano pirkios langu… Ir tenai:

suskamba vakaro tyloj varpelis,
žiemos varpelis, jaunas ir skardus.
Girdi sielos pavasarį jame čiurlenant
ir tekant sidabrinę srovę po ledu.

Paskiau apsninga žalią pirkios stogą:
iškyla angeliška sniego baltuma
ir viskas, rodosi, džiaugsmu žėruoja –
naktis žvaigždėta ar ateinanti diena.

Ir rodosi toliau, kad šaukia tas varpelis
tave gyveniman kitan.
Tik nežinai, kur ves didysis rogių kelias
ir kas grąžins atgal… O kas? ..

O kas atves klajūnus prie Nevėžio kranto,
benamius kas į apsnigtąją Lietuvą grąžins?
Tik Tu, Didysis žemės ir dangaus Valdove,
kurs krintančioje snaigėje esi.