Kaimai vasaros vidudienį

Šiaudines kepures pasipuošę
apynių nualpusiom kekėm
ir kaip pieno puta balandžiais baltais,-
per lankas, per laukinėm rožėm
nubarstytas, klajoja apakę
nuo spalvų ir nuo mirgančio vėjo – kaimai.

Didelėm ir svajingom akim
jie atspindi bedugnį vasaros dangų –
skaidrų tinklą, gilių vandenų gelmėn panardintą…
Tiktai kartais šešėliai greiti
debesų arba paukščių padangėj
jų širdin nukrinta kaip rūškanos mintys.

Ir upokšnių skaidriais kaspinais
jie savo ilgesį pilką išklosto;
ir | kūdras jie išverkia ašaras savo karčias.
Prie ūksmingų, gilių šulinių jie sidabrą laisto:
užu šviesią savo jaunystę kiloja ąsočius
ir žvalgos į tolimą kelią slapčia:

Ten gelsvom peteliškėm vidudienio žemė alsuoja,
ten dainuoja jaunas neklaužada beržas
žuvims, vikriai raibuliuojančioms gėlo vandens gelmėj.
Ten juos šaukia, vilioja nepaprastos platumos, toliai,
jie norėtų klajoti, užmiršę širdgėlą karčią,
klajot ir pritarti vėjų saulėtoms giesmėms.