Kaimai ateina į ežerų pakrantes

Ežerų pakrantėsna pamažu susirinko kaimai.
Vedini kaip vaikais skaisčiai žaliais berželiais.
Jie dainavo ir taškės ir krykštė linksmai.
Ir rymojo rimti vakarais prie boluojančio kelio.

Vėjai sumigo miškuos. Artėjo šilta naktis.
Jie nedrąsiai padavė vienas kitam ranką.
Tą naktį atklydo pas kaimus keleiviai keisti.
Jie girdėjo, kaip plakė jų širdys – dusliai ir tankiai.

Ir suraižė ateiviai plieno peiliais pievas žalias.
Nukapojo vėjuj banguojančią žolę.
Dugno smėlį sumaišė šiurkščiais ašutiniais tinklais
ir ant kranto iškėlė žuvis iš jų mėlyno guolio.

O rugpjūčio naktim, kai nugrimzdavo saulė į ežerą,
jie nuo kaimo lig kaimo nutiesdavo skaudžiai liūdnų,
ilgesingų dainų drobules. Ir tekėdavo ašaros
samanotų namukų veidais ant kiemų akmenų.

Taip pamilo kaimai šviesiaplaukius ateivius.
Pamilo akis jų žalsvas kaip bangų supami ajerai.
Ir dainuojančias širdis jų, kurios plakė kaip gaivūs,
apsvaigę putojančioj saulėj bažnytkaimio balto varpai.