Vienišas kapas

Saulėlydį rausvą lydėjo
Užgesdamos akys karių.
Daugiau jie, daugiau neregės jau
Vakario dangaus žiburių.

Liūdnai atsiduso tik šilas
Motules širdies gilumu.
Užmigo kareiviai, nutilo
Toli nuo gimtųjų namų.

Laiškai nebaigtieji rašyti
Ir širdys ištroškę mylėt,
Raudonu krauju aptaškyti
Paliko po žvaigždėm gulėt.

Kliedėjo pašautas kareivis
Prigludęs prie šalto akmens:
“Atneški, atneški, mergaite,
Nors vieną lašelį vandens.

Mergaite, vis vien kas bebūtum,
Ateik, pažiūrėk į akis,
Suvilgyk sukepusias lūpas,
Sudie, man šiąnakt pasakyk”…

Jis geso vandens nesulaukęs
Bučiavo jį ryto aušra.
Tiktai nebučiuos šviesiaplaukė
Aukštaičių ar dzūkų dukra.

Vienodai su priešais į molį
Priims jį žemelė šalta.
Pro vienišų kapų narsuolio
Tik paukštė praskris kai kada.