Vakaras su lietumi

Ko į langą beldiesi, Lietau,
Ko klajoji po šlapią sodelį? –
Eikš į vidų, užkursim ugnelę,
Tokį vakarą šalta gal tau?

Nesiryžta vidun jis įeiti,
Kvepia nuotykiais, vėju, piratų keliais…
Kur buvai, keliavai, ką matei tu?
Ir iš kur pareini taip vėlai?
Ar regėjai laivus Laperuzo?
Ar matei, kur išsirita Rytas?
Ar klajojai po Lindą Floridą?
Ar buvai tu Paryžiuj prancūzas?

Atsidūsta Lietus: aš lietuvis, –
Apkabinęs bučiuoja mane, –
Daug oi daug kur aš buvęs nebuvęs, –
O gimiau Zarasų rajone.

Aš esu vandenų šlapias vaikas,
Aš užaugau su Vasaros rytu.
Mano tėtis vardu Zarasaitis,
Luokesa – vardas mano mamytės.

Čia kas vakarą Ežeras tėtis
Su žuvelėm mokino šnekėtis.
Čia kas rytą mokino mamytė
Lelijų knygelę skaityti.

Bet buvau aš neklaužada vaikas –
Man ramybė namų nusibodo,
Ir pabėgau aš vasarai baigiantis
Į padanges sau laimės ieškoti.

Aš buvau debesėlis auksinis,
Aš skridau aplink Žemę ratu.
Ginė vėjas tolyn nuo Tėvynės,
Šiaurės vėjas – tolyn į Pietus.

Virš Atogrąžų grožio plasnojau,
Po manim plaukė didmiesčiai ryškūs…
Bet jei gimęs lietus Lietuvoj –
Lietuvon jis pavasarį grįžta.

Ir nubrido į rūką iš lėto…
Aš ilgai dar tą naktį klausiaus,
Kaip po žemėmis gieda žolė,
Išsiilgusi pirmo lietaus…