Vaidilai

PO LAISVUS laukus, po laisvas aikštes vaikštau,
O Lietuva, aš vaikštau ir gėriuos –
Vaidenasi man žygiai ir didieji kunigaikščiai,
Vaidenasi man tauras paneriuos.

Atsimenu ir savo brolį, šaunųjį vaidilą,
Su kankliais, žodžiais ir lazda…
Kurią gi šiandien aš turiu pradėti bylą,
Kurias turiu atvert žaizdas,

Kai negirdžiu jau Algirdo skardžių trimitų,
Kai nematau jau Vytauto pulkų…
Su sielvartu gulu, su sielvartu keliuosi rytą
Ir sunkiai paliktus kanklius velku.

Ir taip aš juos velku, senus laikus atminęs,
Apkaltas pančiais nūdienos –
Vaidenasi sapnai, sapnai ir Gediminas,
Parkritęs kniūpsčias Veliuonoj.

Tu ten, prie Nemuno, prie jo – senų senelio,
Kur rinkos plėšrūs paukščiai ir vilkai…
Tai tu buvai teutonui ten pastojęs kelią
Su karžygių šauniais pulkais.

Vaidila, tu prikelki juos naujiems Pilėnams,
O tu prikelt, prikelti juos gali!
Teskamba kankliai, teskamba žygio dainos vienos
Naujų milžinkapių šaly,

Nes aš bijau sunykti mūsų kasdienybėj,
Nes aš žygius regėjimuos mačiau…
Saulėlydy Nemunas kaip ašara žiba,
Tik kankliai skamba vis karčiau…