Tremtinio malda

Deja, tėvynės ilgesy didysis,
deja mums, Dievo rankos užmirštiems,
deja sodyboms krantuos Dubysos,
deja man, tremtiniui, deja, kur liko, tiems …

Deja, kaip ryto rūkas, žemės garbei,
deja tuštiems tuščių dienų vardams, –
ne jie ištvers rudens nebuitį žvarbią,
ne jie, ne jie mūs gyvastį nulems!

Kalnuos Altajaus pušys, pasilenkit,
aukštyn tu debesis pakelk, sunkus dangau,
tyliau fronte, patrankos, taip netrenkit,
nestokit kelio balsui meldžiančio žmogaus …

Atgal atgręžk sparnus, vakari vėjau,
į Baltijos pakrantę baltą grįžk,
laukuos pavasario kur brolis grūdą sėja,
sesuo kur ievų kvapsniui veria langus ir duris.

Garsiau už garsą mirtį nešančių mortyrų,
netilę tūkstančio perkūnijų garse,
aidėkit žodžiai lig tėvynės mano girių,
gyvi lietuvio gyvo gauskit širdyse: –

Deja, tėvynės ilgesy didysis,
deja mums, Dievo rankos užmirštiems,
deja sodyboms krantuose Dubysos,
jei jos vergaut išeitų svetimiems!

Kas Gedimino seną pilį saugos,
kalne kas vėliava pakels ir kas nuleis,
jei jūs paliksit žemę, kur užaugot,
po vargo atdūsiais, kaip Nemunas giliais …

Kas užrakins rudens aruodų klėtį,
kas motina, kas seserį paguos,
kai jos per ūkaną, per vėtrą ir per lietų
lauks laisvės ryto rymančios languos?

Kas aptvers kapą savanorių, gėlę
kas kas pavasarį ankstyvą pasodins,
kas Baltijos pakrantėj gintarėlį
bangų išplautą iš smilties išrinks? ..

O Dieve, niekas, jei ir jūs išeisit,
tais pat keliais, kur tėvas knygnešys,
kur mes anamet, skurdžiai ir beteisiai…
O Dieve, niekas, jei ir jūs visi…

Vartus atkels kas, tėviškėn kai grįšim,
kas žiburį uždegs, kas alkanus pavalgydins,
kas kas pavasarį po baltą vyšnią
mūs, ištremtųjų, atminimui pasodins? ..

O Dieve, niekas… Ne, nevesk jų iš tėvynės,
už mūsų nuodėmes iš tėviškės netremk,
tiek rudenų globojęs mus ir gynęs,
nunešt nedavęs vėjui atšiauriam.

Rūpintojėli, kas tave prie kelio,
skausme kas vienišą, kas užmirštą lankys,
kas Motiną Mariją žydinčių berželių
per Sekmines vainikais apkaišys?

O niekas, Dieve, ne! Nuimk šią lemtį rūsčią
ir mūs mažų už svetimas didžių kaltes nebausk. –
Nuo amžių mūsų žemė ta – ir amžiais ji bus čia
gyva pakėlus smūgius viesulo žvarbaus.