Tėvynei

Sukruvinta ir apiplėšta
Ji stovi man akyse…
Šimtus aš mylių eisiu pėsčia,
Kol gyvą pamatysiu.

Žydės ten sodai, svyros vaisiai,
Ar lapai kris pageltę,
Aš keliais į tave pareisiu
Per lietų, gruodą, šaltį…

Mane – kaip lauko žolę – girdė
Gimtosios žemės syvai…
Aš saugojau tau savo širdį –
Žėruojančią ir gyvą.

Nepardaviau tavęs aš niekad,
Neišdaviau, mieloji!
Audra praūžia, miškas lieka…
Širdis gi nemeluoja.