Taip niekas tavęs nemylės

Jau niekas tavęs taip giliai nemylės
Kaip tavo nuliūdęs poeta!
Ar kas ir kančių tiek pakelti galės
Tiktai dėl tavęs numylėta?

Kiek ašarų jam išriedėjo griaudžių,
Kieksyk kaip žvaigždė sidabrinė
Per kiauras naktis nusumerkė akių
Kiek išdegei jauną krutinę!

Kas suteikė tau, numylėta graži!
Tą įstabią, slaptąją galią,
Kuria į dausas jojo dvasią neši;
Vėl dega norai atšalę!

Daug žemės puikių ir gražių dukterų
Jo širdį pavergti norėjo:
Dėl dainų-žiedų, dėl eilių įkvėptų
Ir auksą, ir vardą žadėjo.

Tau puikūs pečių neapsupo šilkai,
Tu proto netemdai gražybe, –
O tu tik viena širdies raktą radai
Skaisčia savo skausmo gilybe!

Bet jam tos negalia jaunystės giedros,
Kad skausmo širdis nesuprato;
Nes veidu žydros užtekėjei aušros
Ir naują pasaulį jis mato.

Tada tai jo gema pirmoji giesmė,
Liūdnesnė už girių ošimą
Nes švieti jaunam kaip aukštybių žvaigždė
Ir šventą neši įkvėpimą.

Pasklido giesmė po tą šalį toli,
Kur Nemuno vandenys bėga;
Pažino tave ir pamilo visi;
Ir rūmai, ir sodžių sermėga.

Poetams kitiems numylėta ranka
Iš laurų vainiką nupynė
Tu jį nors atmint ir atsiminsi kada?
Tu, jo numylėta tėvyne!