Sukilėliams

JŪS kritote kniūpsti ir kaip pakliuvo,
Gimtinės žemę kūnais dengdami –
Tai įsikūnijo šventa lietuvio
Svajonė, amžių amžiais nerami.

Ir jūsų kraujas sunkėsi į įsčių,
Išleidusį gyveniman, kurs, gal
Gailėdamas kaip motina jaunysčių,
Šiandieną jus pasišaukė atgal.

Pasišaukė milžinkapiais dabintis,
Pasididžiuot jaunyste ir svaja
Prieš tą, kursai panoro prirakinti
Siaubingame vergijos rūsyje.

Tebūnie jums lengva gimta žemelė,
Tebūnie amžių miegas jums saldus –
Į ateitį nutiesusieji kelią,
Išrašiusieji amžinus vardus…

Neverkit, motinos, kapus apstoję,
Neliekit ašarų gailių nūnai –
Tėvynei mūsų auštantį rytojų
Atskleidusieji miega jūs sūnai.

Kiekvienąkart, kada brangiai tėvynei
Nelaimės ir skausmai širdy sugels,
Jie iš visų plačiųjų kapinynų
Visi kaip vienas žygiui prisikels,

Pakils ir eis, lyg vandenys ištvinę,
Ir sems, ir griaus jie viską prieš save…
Sukils kapai – nesuskaitytos minios –
Visa didžiųjų žygių Lietuva!