Odė tėvynei

Tėvyne, mes žygius tau, kaip džiaugsmo aleliują,
širdžių aukas ir meilės vainikus sudėsim
šventųjų tavo gojų, šventų miškų tavųjų
per gentkartes, per amžius mus siekiančiam pavėsy.

Sugriuvo kaip šešėliai šventovės akmeninės,
išdraskė vėtros aukurus, ir išnešiojo vėjai
ir pelenus ir priesaikas seniems dievams tėvynės,
kur mūs tėvų tėvai šventoj maldoj sudėjo.

Tėvyne, tau mes griūvančių, tau akmenio šventovių
nei ant kalvų, nei giriose, nei kloniuos nestatysim:
tvirtesnė ir už plieną tu mum kaip šventovė stovi,
pati tu mūsų žemės kelio aukuras didysis!

Prabrėkš skaistus pavasaris, ir tu matei kadaise
kaip dygo daigas dirvoje, kur tavo sūnūs krito,
ateis žiema, ir tu esi iškentusi ją baisią,
paraus rytai, ir tu esi pabudus vieną rytą…

Tėvyne, tavo pasaka man už visas pasauly…
ją seka visos pievos man, visi žali laukai mūs,
kaip Paukščių tako sidabre tik tu viena kaip saulė –
gyva lig saulės vakaro būk miestuos mūs ir kaimuos!