Nulenkime galvas

Nulenkime galvas! Štai Pranašo vardas
Iš tolo mums skamba sidabro varpais.
Jo žodin susituokė kankliai ir kardas,
Jo žygiai paženklinti bočių kapais,
– Nurimkim, nurimkim… Ko gaudžia varpai?
Ko niaukiasi bočių apgriuvę kapai?
Ar liūdi šviesios praeities milžinų,
Ar verkia del mūsų menkystės dienų? –

Žiūrėki, lietuvi: ant tavo krūtinės
Dar gedulo ženklo juoduoja žymė.
Kur laisvė, kur žygiai, kur šalys gimtinės –
Ir kur pranašauta Tėvynės garbė?
– Nulenkime galvas, klausydami vado;
Jisai tautos žodį milžinkapiuos rado.
Jis amžiną žygį Tėvynės Kūrėjo
Vienybės ir meilės vardu pažymėjo. –

Pily Gedimino dangus negiedrėja,
Bet bokšto griuvėsių šaltuos akmenuos
Mes regina aušros pranašingą kūrėją
Ir girdim jo lūkesį laisvės varpuos.
– Pakilki, lietuvi! Štai Pranašo vardas
Aušros spinduliais tau kapus atgaivino.
Jo žodin te vėl jungias kankliai ir kardas
Į šventąjį žygį, pilin Gedimino!