Neverk

Neverk, kad siauras šios pakalnės ratas,
Kad žemės širdys ilgisi ir kali,
Kaip aklas vergas, amžino nematąs
Ar jau išskleidęs jam seikėtą dalį…

Žinau – tave nuo tavo lopšio vertė
Dienos vargai ir suoslės tavo baro
Nuo amžino paversmio atsitverti,
Vergaujant ten, kur rimbas skurdžių varo…

Todėl tiek daug būties aušrų prašapo –
Bet ir savimp, kaip mirksnio laisvas tarnas,
Tu pats migai nu.o žemės žiedo kvapo,
Ir žemės vyliaus klausė tavo sparnas…

Negęstamo ir gęstamo verpete
Du. amžių toliai remia žemės tiltą,
Kur jie tave – kad juos sujungtum – metė,
Kaip kibirkštį nuo jų mįslės atskiltą…

Todėl priimk kaip dovį žemės vargą,
Ir, nuo akių atklėtęs žemės raištį,
Tu laiminsi būties arimą margą,
Kur atėjai, kaip siųstas suostis, gaišti…

Žinau, žinau, kad skaudžios kryžiaus vinys,
Kad į Golgotą lydi graudis didis,
Bet jį nutildys varpas vakarinis
Ir amžių žvaigždės jo opas užgydys…

Ant – teka žvaigždės… Nyksta, kas sukaustė,
Kas širdį plėnių vystyklais suvystė –
Eik prie Tėvynės ugnies prisiglausti,
Grįžk į žvaigždėtą tavo karalystę…