Nemuno tėvynėje

Aš Nemuno tėvynėje radau
ir pasakų pilis, ir negrąžinamų senų dienų pasaulį,
ir amžinos kūrybos didį žodį,
ir amžinos šviesos, – kaip šimtas saulių, – saulę.

Tenai žmogus, pamynęs praeitį po kojų,
pilnos širdies rieškučiomis sau sėmė nesudrumsčiamą ramybės šventę,
ten joks saulėleidis užmigti negalėjo,
ten jokie paukščiai nesirūpino gyventi.

Iš Tavo rankų lesė jie ir gėrė
iš Tavo upių mėlynų, iš Tavo ežerėlių…
Tu audroje be šilto lizdo šildei juosius,
Tu vėjuos lapkričio glaudei, kad nesuvystų, juos kaip gėlę.

Aš Nemuno tėvynėje radau –
sukumpęs vakaras, tarytum pranašo lazda, tave per lauką vedė,
kad po nakties, kad po audros, kad po šešėlių,
tauta, dangaus pasilgus, kad išaugtų vėl į šimtametį medį