Mūsų žingsniai

Nuo Nemuno iki Atlanto skamba mūsų žingsniai –
tautos, skaudžiam likimui pasmerktos.
Nuo Kauno iki Sibiro ir Kazakstano
benamių vieniši kapai rymos.

Nuo rytmečio aušros iki žvaigždės vakarės
mes veltui ieškome šviesos!
Ir saulė mums vidurdienį užtemo,
ir nesušilti mums prie svetimojo židinio liepsnos.

Ar dar ilgai klajosim po pasaulį
tartum turtingi elgetos keliuos?
Ar dar ilgai mes šauksime ir žadinsim
kažką vidur nakties gūdžios?

Ir kas per duobkasiai surinks mūs kaulus
nuo Niujorko, Melburno ir Maskvos?
Kas eis ieškoti mus po Alpių kalnus,
kai vėjas ten ir audros vien kvatos?

Tu išvedei į tolimą kelionę –
neklausėme: “Kodėl?” ir nei: “Už ką?”
Su kruvina širdim prisiėmėm karionę,
kad būtų su Tavim, o Viešpatie, taika!