Medvėgalio kalnas

Kai vidurdieny pažvelgsi
nuo Medvėgalio aukštai,
Keturiolika bažnyčių
aiškiai išmatai.
Baltininkai ir Girgždutė,
net pats Dyvitis puikus
Pagarboj jam lenkia galvą
per girias, miškus.
Vien tik debesis praskleidus
Šatrija aukščiausia,
Pasityčiodama kartais,
savo draugo klausia:
Pasakyk gi, meldžiamasis,
Kas mudviejų gali
Plačiau Žemaičių šalį
apveizėti?

Bet kai rudeny ateina
ilgi, tamsūs vakarai,
Ant Medvėgalio vaidinas
ir baisu tikrai:
Kartais girdžias baubiant jautį,
net sukrato šiurpulys!
Kartais atsilieps nuo kalno
žvengdamas arklys;
Tai girdėtis iš po žemių,
tartum kas vaitoja!
Ar žvangėdami nuo kalno
šimtas vyrų joja!
Dairos, krūpčioja vaikučiai,
išgirdę pro langą,
Kaip raiteliai žvanga,
trinksi žemė?..

Bet pas krosnį atsisėdęs
senas bočius su vaikais
Atsiminęs pasakoja,
kad anais laikais
Savo ausimis girdėjęs
nuo senų, rimtų žmonių
Daug, oi daug atsitikimų
dar įdomesnių.
Bet, nelaimei, ir senelių
vis kaskart mažėja,
Ir jų atmintis sukrypus
kaip sena audėja
Posmą ne vieną praleidžia;
Per tat padavimai,
Senovės atminimai
užsimiršta.

Ant Medvėgalio anuomet
švento Jono naktimis,
Budint danguje mėnuliui
sargo akimis,
Sako, dvylika mergaičių
palaidais kasų plaukais
Būk sustodavo į ratą,
verkė ir kvatojo,
Iš milžinkapių didvyrius
dainomis viliojo.
Išsiilgusios viliojo,
kad sena gadynė
Sugrįžtų į tėvynę
prisikėlus.

Bet paskui, kai mūsų ponai
ėmė lenkais apsimest,
O nuskurę užsimanė
baudžiava įvest,
Lietuvoj žilos senovės
nebegerbdami tada,
Ėmė šokiais trypti kalną
svetima mada.
Ir dabar anų mergaičių
jau užburto rato,
Ant Medvėgalio viliojant,
niekas nebemato;
Ir milžinkapiuos didvyrių
vis dar ilsis kūnai;
Tebemiega ten galiūnai
nepabudę.