Mater dolorosa

VISOS tavo mintys, svajos ir troškimai
Nuolatos sudūžta, lyg uolon banga…
Visas tavo kelias, tartum prakeikimas,
Tartumei plėšikų užkeikta anga…

Mater dolorosa, tu basa per gruodą,
Darganas ir šaltį eidama dairais –
Žiaurūs atėjūnai tuština aruodus,
Atneštini kraitį draskosi žiauriai.

Tau palieka skurdą, degėsius ir vargą,
Sėdami neviltį, ligą ir siaubus –
Tavo šviesias godas maitoja ir dergia
Ir varu klupdina garbinti stabus…

Motina tėvyne, kaip tu bepakėlei?
Kaip tu išnešiojai geliamoj širdy
Mergautinę godą? Kaip audroms įšėlus
Sopuliu ir viltim lieki išdidi?..

Ateity vaidenas rožės ir lelijos
Ir takai paskendę kvepiančiuos žieduos,
Nors širdyje tvyro aštrūs kalavijai,
Nors nedžiūsta niekad ašaros veiduos…

Tu vis nori buitį vyvingriai išausti
Ir sukrauti kraitį klėty į skrynias –
Svetimi ateina, pančiuosna sukausto,
Gąsdina rytojaus tamsia nežinia…

Vėl numesi pančius, nedraugo nukaltus,
Vėl laisvuosius žingsnius palaima lydės –
Tavo šviesaus žvilgsnio ir aukštai iškelto
Sopulingo veido daugis pavydės.

Motina tėvyne, tavo žingsniai sunkūs,
Bet vis eiki priekin ir tikėk tvirtai,
Visa laiko bėgy dyla ir nublunka,
Visa užsimiršta, užsimirš ir tai…

Kas, kad tavo viltys, svajos ir troškimai
Laikinai sudūžta, lyg uolon banga,
Kas, kad tavo kelias, tartum prakeikimas,
artumei plėšikų atšiauri anga…