Lietuvės

TAI ŠTAI – susėdot pabarėj ir šnekate,
Medinės dievdirbių madonos…
Ranka nusibraukusios sūrų prakaitą,
Jūs valgote sopulio duoną…

O vakarais prie rūtų rymote –
Išsitiesia daina, tartum šlapokšniuos rūkas:
Praeis gyvenimas, praeis sunki darbymetė,
Paliks skruostai nuo ašarų nublukę.

Ir pievoj sielvartą ant grėblio remiate,
O akys ilgesiu, tartum linais pražysta:
Bara jus beširdės žiežulingos pamotės,
Baramos kaip rūtos rudenį nuvystat.

O po to jūs tekat, tekate tik liepiamos,
Ištekėję pievon ąsotėlius nešat…
Lieka jaunas bernas, lieka ten, po liepomis
Menat jį ir meilę sapnui nepanašią.

Būnat jūs ir tylios, būnat geros motinos,
Sopuliui gimdytą prie krūtinės glaudžiat.
Jūs gerai pažinot, skausmo prisisotinę,
Sunkią žemės naštą, žemės naštą skaudžią.

Ir išleidžiat sūnų su vienu makruotiniu –
Užkandis nusvėręs mergautinę juostą!
Argi jums neaišku, argi abejotina –
Lydit ilgamakre braukdamos per skruostus.

Rudenį jus verpiat liną arba pašukas.
Krūpčiojat, kai durys šiurpulingai verias:
Gomury žirginiai, metėlės ir ašakos –
Ilgesys banguoja, lyg mėlynė marių.

Ir bažnyčion einat, ir ilgai ten klūpote,
Giedat: Nebijosim, kad ir kalnai virstų!
Einate ten guostis, pasiguosti truputį,
Kažin ar tą skausmą ir skliautai nugirsta?

Taip veidai pilkėja, medis taip nulyjamas,
Ir nelieka ženklo sopulio taip didžio,
Tik širdyje tvyro aštrūs kalavijai jums,
Prie varpstelių skausmas Motinos po kryžium.

Kas gi jūsų skausmą? Kas gi neįmatomą?
Kas jumyse mato amžių Antigoną?
Veriasi kaip votys sopulingos platumos –
Sopulingoj pozoj dievdirbių madonos!..