Kas priespaudą šitą pakels

Pavasarių daug, Lietuva,
Regėjai baltų, žydinčių.
O šiandie pražilus galva
Tau svyra nuo švino minčių.

Ramina giedriais rytmečiais
Lakštutė. Bet tu nerami, –
Kad vieškeliais tavo plačiais
Linguoja būriai svetimi.

Ištrems tavo brangius vaikus,
Ištuštins miestus ir sodžius.
Tik vėjai laisvi po laukus
Tau šermenis švilpaus graudžius.

Išskristi bitelė bijos
Į saulę, į žiedą obels, –
Gal tyko nelaisvė ir jos?
Kas priespaudą šitą pakels?

Kalba mylimoji klajos –
Lyg ta tremtinė be namų, –
Klegės svetima vietoj jos
Įnirtusio šuns lojimu.

Te akmeniu duona pavirs
Ir dienos – bežvaigždėm naktim,
Juoduoju. maru teišmirs,
Kas nori mums laisvę atimt.