Ir maža kregždutė

Ir maža kregždutė pasigenda
savo gimtojo lizdelio,
per Atlantą nepavargus skrenda –
ilgesys jai rodo kelią.

Už kalnų, už girių ir už klonių
alpsta jos maža krūtinė,
atsikvėps jinai tiktai kelionėj,
tik mieloj, savoj gimtinėj.

Svetimieji debesys persunkūs,
svetimų pastogės – žemos,
tik tėvų žemelėj Dievo ranką juntam,
ir tyloj, ir vėtroj ramūs.

Ir maža kregždutė čia nebijo
nei kalnų aukštųjų aro,
ir be saulės žydi čia laukų lelijos,
ir gyvent ir mirt tėvynėj gera!