Daug kartų

Prabėgo daug naktų, praėjo daug šešėlių,
daug kartų apsiniaukė svetimas dangus.
Penki pavasariai atėjo ir nuėjo:
ir nei vienam pavasary neatėjai, tėvyne, Tu.

Daug kartų krito baltos, lyg tėvynėj dienos, snaigės,
daug kartų žemės purvą dengė jos.
Į mano širdį paskutiniam smūgiui taikės
aštrieji ašmenys prailgusios kančios.

Daug kartų nepažįstamais garsais kalnų tekėjo upės,
daug kartų pynės jų tekėjimas su žūstančių šauksmais.
Bet kiekvienoj bangoj ne temstantis Nevėžis supės,
ir kiekvienam šauksme šaukei, benami, tu!

Daug kartų krito rudeny pavargę medžių lapai,
daug kartų šaltį kentė rudenio miškai.
Tik rudenio rudojoj akvarelėj
tėvynės anė trupinio nesuradai.

O kiek prabėgs liūdnų pavasarių pro žemę;
kiek upių mūs skausmu ir sielvartu tekės?!
Kas suramins kančioj benamio širdį, amžinai neramią,
ir išsvajotu mostu grįžt pakvies?!