Bado giesmė

Šios pakalnės vytis Badas –
Senas kerdžius, amžių vadas…
Liesos lūpos jo – nežadas –
Amžius dėvimą jo skraistę
Amžių ašaros aplaistė…

Vyčio kelias kaulais klotas…
Maitkaulis – jo rimbo kotas…
Ir jo širmis nežabotas –
Kur jis gaišo, kur jis žvengė,
Žemės verksmo aidas spengia…

Vytis muša būgną didį…
Vyčiui tarpios raugės žydi…
Eibės juodvarnių jį lydi –
Ir, pajutę puotą trankią,
Plėšrūs paukščiai klaikiai krankia.

Dunda būgnas: – Joja, joja!
Ir kur vytis kelia koją,
Visa kniumba ir ropoja –
Ir nuo jo garbės skelbimo
Žemės varpinės užkimo…

Telkia skurdą jo birbynė,
Ir į Vado žvangią žinią
Vargšai kuopiasi į minią –
Visa bruzda, lala, klega –
Ir turtuolių pilys dega…

Dulkės, iros – ką jis siūlo…
Kur jis vieši, visa dūla –
Milžk, varguoli, beržo sulą –
Tu girdi galiūno būgną –
Gerk už Vadą iki dugno!

Iros, dulkės – ką jis žada…
Gerk už žemės vytį Badą –
Šiandien Giltinę jis veda…