Aukuro rūkas

Aš daugel piauju, nes daugel sėju –
Mano malūnas – ketverto vėjų…
Kas kad man tarpsta raugių ir dirsių,
Aš ne dėl duonos gimęs numirsiu…

Daug buvo verkta, daug buvo nešta,
Bet gerbti kryžių džiaugsmas nemąžta,
Užtat aš gaunu stebuklą didį,
Kad mano gluosniai be žiedo žydi…

Vargęs uždirbau ir kilnią žinią,
Kad dievas duoda žmogui krūtinę
Ne tam, kad tvinktų įnorių tuštis,
Bet kad galėtų, kas klysta, muštis…

Ir viešpats akį man, akliui, duoda
Ne tam, kad skirčiau nuo balto juoda,
Bet tam, kad mįslės amžių žvaigždėtų
Per mano žvilgį save regėtų…

Ir kas nežino šio didžio burto,
Amžino varpo psalmei užkurto,
Ir tas, kas niekia lašelio vertę,
Neras, kuo žemės troškį užgerti…

Tad laimink skausmą, tingusis verge,
Ir gausi visa, ką mirksnis sergi,
Ir per šios žemės gęstamą šviesą
Bent kiek nuvoksi amžiną tiesą…