Ant temstančio tako

I

Gana! Nedainuok mums dainų apie laimę ir žiedus.
Nei meilės svajonės, nei liūdesio raudos ne mums!
Svaiginanti laimė ir ašara dainą praskiedus,
Gyvybės verpetais tingiųjų širdžių nesudrums.

Suplojęs sparnais, tu kaip sakalas šmėkštelk į viršų,
Kraupiuoju klyksmu suardyki padanges nykias.
Susitvenkė debesys, kylančios jūrės įniršo –
Ir mūs’ žiburiai, kaip menkutės kibirkštys užges.

Mes amžiais urvuos, lyg apiakę vergai iškalėjom,
Suskaldėm uolas ir išėjom į laisvę vergai.
Tik savo krūtinių ligšiolei praskelt negalėjom,
Kur glūdi į širdis įsmigę vampyrų nagai.

Pakilti į viršų mūs nulenktos galvos dar bijo;
Šešėliais siūbuojame sūtemų nykiais takais.
Prisiekdami dangui, netiesim šviesaus kalavijo,
Kol merdinčios širdys gyvenimo žygiu užkais.

Pakilki ir išskėlęs kibirkštį iš savo krūtinės,
Iš aukšto po kojų mums kriski ant kieto akmens –
Ir mylimą žemę palaužtais sparnais apkabinęs,
Sudėki mums giesmę, kuria mūsų širdys gyvens.

II

Meni, kaip liepsnojo aušrose gaisrai,
Ir klykė padangėmis plėšrūs arai?
Mes vėliavas kėlėm prieš švintantį rytą,
Ir sveikinom laisvę, krauju aptaškytą.
Mes laiminom tekančios saulės kūrėjus,
O laisvės giesmė nepaliovė skambėjus.
Ir vėliavas aržuolo ūgiais supynę,
Mes tris kart pasveikinom žemę gimtinę.

Bet šitai jau gęsta rausvi pazarai,
Į savo lizdus nuplasnojo arai –
Ir mes vėliavoms ir žiedais nešini,
Ant temstančio kelio palikom vieni.
Nutilo mūs giesmės ir veidas išblanko,
Ir vėliavos blaškosi ilstančioj rankoj,
O sūtemų šiurpo pagautoj širdyje
Vėl išgasties kraupūs spėjimai atgyja.

Ir štai pasikėlė naktis pavydi,
Pakriko kasų debesynai juodi,
Susigaubė pelkėmis erdvės miglotos,
Nusviro mūs galvos, kaip varpos rasotos.
E vyrai! nejaugi mūs dienos sukako
Ir čia akmenėsim ant temstančio tako;
Gyvybės ir laisvės ugnis užgesinę,
Kaip glūdūs paminklai nykiam kapinyne?

III

Vidurnakčio valandą žirgas žvengia,
Iš aukšto milžinkapio karys žengia.
Jau skamba trimitais visi keliai,
Jau ugnys liepsnoja skaidriai, skaidriai.

Ei, vyrai, pakilkit! sukursime laužus
Sukursime laužus, kaip gaisro ugnynus.
Tespindi naktis mūsų giesmes užgniaužus,
Bet mūsų skaisčių vėliavų nepamynus.

Į degančią ugnį paskęs mūsų žvilgis,
Širdis pasiners į liepsnojančią kaitrą –
Ir visa, ko ieško, ko laukia ir ilgis,
Kaip auksą suvirins į geismą ir aitrą.

* * *

Nurimę sustojom prie tvyskančio laužo,
Kur žiežirbos čirkšdamos sprogsta į veidus,
Raudona liepsna tvankią ūkaną daužo,
Slopinančią naktį mūs žygiui praskleidus.

Ir regim: štai karžygiai kovai pakilę,
Žėruojančiais šarvais krūtines apjuosę,
Rimčia susitelkę į nuojautą tylią,
Kaip statulos rymo liepsnų atspindžiuose.

Ir rodos ne mes, tik atbudę senoliai,
Tik mūsų likimas ir laimė nelygi
Kūrina ir kelia mūs žemėj ligšioliai
Ir amžiną ugnį, ir amžiną žygį.

Liepsnoja mus laužas, prabilo trimitas
Ir žvengdamas žirgas drąsina valdovą.
Ei, vyrai! ir šiandien mūs žygis ne kitas:
Paveldėjom žemę, ir garbę, ir kovą.