Verpėja

Aš žinau, žinau Verpėją…
Jos linus jos tėvas sėja…
Ji su saule gimė, augo,
Ir aušra jos slenkstį saugo…

Ryto rožės dar nebiro,
Kai tekėjo ji už vyro…
Tėvas žentą sau parinko,
Jos neklausęs, ar sutinka…

Vakarykščiai ji dar juokės,
Bet apsiverkė, kai tuokės –
Nes ji jautė, nes ji minė,
Kad užgeso jos aušrinė, –

Kad tamsus likimas mezga
Skirtą žmogui žemės mazgą,
Kraudamas į vieną rėtį
Žalią rūtą ir erškėtį…

Kai ji mauna aukso žiedą,
Jai vargonų dūdos gieda
Ir ją lydi vainikuotą
Į vestuvių trankią puotą…

Ir kai tėvas rinko kraitį,
Drobės ritinio neraitė,
Bet tik liepė susirišti
Jo linų geltoną grįžtę…

– Vežkis visas, kas tau ruošta…
Saugok, dukra, savo pluoštą –
Nes, kaip amžių amžiais buvo,
Nebegrįžta, kas pražuvo…

Laimino močia jos kelią:
– Neužmiršk namų, dukrele,
Verpk kaip voras, vark kaip bitė,
Kad užverptum pilną ritę…

Ir ji verpė, ir jai klojos –
Buvo jaunos rankos, kojos,
Verpiant pirštas pirštą vijos
Ir gausėjo drūtos gijos…

Bet ne tiek gija daugėjo,
Kiek menkyn kuodelis ėjo –
Ir Verpėja susimąstė,
Kaip šį trūkumą suprasti…

Žvalgo stipinus jos rato –
Niekur ydos ji nemato,
Kaip daug rymojus nerado,
Ką jai žemės sapnas žada…

Ant ji nuo nakčių be miego
Vargo ilgesiu paliego,
Meldės: – Visa – tėvo galiai,
Tėvo – grįžtė, tėvo – spaliai…

Ir, sustojęs valandėlei,
Vargšės ratas sukos vėlei,
Tik kuodelis vėlės, iro –
Ir galvelė jos pasviro…

Bet ji vargsta, verpia, skuba,
Nors jau jos skruostai įdubo,
Nors ne ji, bet jos kankynė
Jos pakoją tyliai mynė…

Ir kai ji kuodelį pašo,
Trykšta ašaros po lašą
Ir ratelis kliba, plerpsi,
– Kaip toliau. tu, vargše, verpsi?