Tėvams

ATSIMENU, kai metų keturiolikos
Laukus su sopuliu apleidau…
Šiandieną, žinoma, jau alkoholikas
Kai kam suižusiu pragertu veidu!

Su sopuliu, su širdgėla krūtinėje
Ėjau raudot už ta raudot negalintį.
Gal todėl nūn savo brangioj tėvynėj
Jau aš, kaip sakote, pragėriau talentą.

Tada naiviom akim, tada tikėjausi
Nors žodžiu paprastu, aptol ne pranašo…
Stebėjau sopulį laukuos ir vėjuose,
Ir jo tada, kaip kryžiaus, jau nepanešiau.

Bet dar maniau, kad žodžių rasakiliuose
Kada nors vis galbūt jūs pamatysite
Ne tą jau alkoholiką, ne tą jau nusivylusį,
Bet tą – su šviesia šypsena akyse…

Ar gerti aš ėjau? Man rodos, ne!
Tik tiesą liudyti, Išmint mūs sopulio užkeiktą mįslę…
Žinojau ir tuomet, jog mane ūdysit
Ir kad įžvelgsite mano akyse krislą.

Tegu pragėręs talentą, tegu ir alkoholikas…
O jūs?! Pilvan suaugot, apsnūdot ir aptingot!
Aš tokis pat, kaip metų keturiolikos,
Kalbėsiu tiesą ir tuomet, kai pavojinga.