Pilkoji diena

O DIENOS – seserys, sugrįžkit,
Sugrįžkit atgalios!
Ateis naktis iš tamsaus miško,
Šešėliai sužaliuos.

Gal bus skliaute sidabro rasos,
Ramunėse gal bus…
Aš turiu daug, o mielos sesės,
Aš turiu daug kalbos!

Pasekt, kaip andai akys degė,
Kaip sopulys gajus.
Tai aš, tai aš buvau melagis,
Buvau apšmeižęs jus.

Tai aš sakiau, kad jūs negeros,
Kad laimė negera,
Kai pynės sielvartai nemarūs
Su meile nemaria.

Kodėl eilėraščiuose ašen
Vis sielvartu dangsčiaus,
Kai jūs, į sapną nepanašios,
Praėjote anksčiau.

Taip sopulys vis smilks, kaip smilko
Ir šiandien, ir seniau –
Jūs ėjote kasdieniškos ir pilkos,
Dėl to nepažinau.

Skliautuose žvilga šaltos šerkšnos
Čionykščių vakarų –
Girdžiu, girdžiu aš gūdų verksmą
Manųjų seserų.

Ir teka saulė, teka baltas mėnuo,
Ir sopulys gajus.
Jūs ėjot, seserys, jūs ėjot, dienos,
Nepastebėtos – jūs!

Nes laukiau jūs tik šilko rūbuos,
Džiaugsmingų ir smagių –
Tegu, sakiau, tos pakeleivės skuba,
Te eina sau, tegu…

Naktis sugrįš į tamsų mišką
Ir nenukrės rasos…
Atbėga pieva, net ramunės tyška –
Mano pilka sesuo!