Valkata

Tai rudenio beviltiškai nuobodūs lietūs
man baigia širdį pilką užgesint.
Aš taip ilgiuos vienplaukei galvai vietos –
o lapai skurdūs ir šalti man krenta į akis.
Praeina verkiančios mergaitės siluetas…
Praeina žmonės. Daug žmonių. Ir artinas naktis…

Nesuradau tavęs. Užgesusiom akim ieškojau
didžiulėse stotyse skubančių žmonių veiduos
tokių akių liūdnų… ir rankų, kurios moja
kaip medžių šakos vėjuos ir žieduos – –
Maniau sugrįžt vėjuotą vakarą, lynojant,
ir pasakyti: noriu pasilikt… lauke ruduo…

O lapkričio beviltiški, bekraščiai lietūs…
Ir lapai širdį mano apkrenta… ir skaudūs, ir šalti…
Sumirga girto draugo akyse ieškoto miesto
pavargę bokštai… debesys… keliuos, einu… nakty
girdžiu kažin kas šaukia dar palaukt, tikėti, –
bet veidą plauna lietūs tamsūs ir beviltiškai šalti…