Spalvingas ruduo

ATEIDAVO jisai puošnus, lyg Kubla chanas
Su purpura, auksiniais raštais išsiūta,
Ir, eidams su žiauria ir paklusnia svita,
Nutrempdavo laukus ir širdį, ganant…

O šiaurūs viesulai, gruodai ir šalnos
Nunuogindavo nusiminusius medžius,
Šakas iškėlusius maldavimu graudžiu –
Dangopi šauktiesi sukopusius ant kalno.

Atsimenu save – skurdžiausią piemenėlį –
Prie plazdančios galilaukėj žabų ugnelės,
Kai aš sunkios vaikystės rudenis ganiau…

Kai šaltis spaudė ašaras skaudžiai užgėlęs,
Nenujaučiau tada, kad be tėvynės gelia
Už rudenį, šalnas ir gruodą kruviniau…