Savaip gražus

SAVAIP gražus kiekvienas metų laikas –
Malonu rytą ir vidudienį.
Gražus pavasari, einu! lik sveikas!
Su šypsena einu į rudenį.

Nors gera prisimint, bet man negaila,
Kad aš su rudeniu, gelsvu išblyškėliu…
Gūdžiai rankas sunėrus mano meilė
Paliko vieniša ant kryžkelės.

Ir vakaras tylus, nuraudęs kaip kūkalis…
Einu ramus, kaip elgeta kalvarijas.
O tėviške, man žinomas tavo erškėčių kelias,
Kuriuo tu baudžiavas nešei, kurį tu perėjai!

Parausta vyšnios ir pageltonuoja obelys
Nuo rudenio šalnų, nuo pašalo…
Mano jaunystė dar, lyg žalias dobilas,
Su kūdikio juoku ir ašarom…

Tenai, kur vėtra, lyg įtūžęs šernas,
Grįžtu atgal į gelsvą rudenį…
Tarytum mūsų ta pilkoji varna,
Kur rytą skrenda į pietus, o grįžta nuo vidudienio.

Ėjau kažkam, kažkur, kažin kada melstis –
Tai mėnesienai žaliai, kaip šilo samanai –
Bet šiandien aš grįžtu prie tavo durų belstis,
Grįžtu sunykęs ir nusižeminęs…