Rugsėjo elegija

Netikėjom nei vienu žodžiu – žydi upėj akmuo –
o kalbėjome visą naktį, kol atėjo ruduo
ir ūkanom uždengė sodą – kiekvienas skiemuo
dar aidi žolėj vakarykštėj ir krenta vanduo
į slėnį ir nuneša tavo ir mano veidą.

Žinojome – laimės nėra: tirpsta sniego balandžiai.
O abu pražiūrėjom akis, kol atėjo ruduo
ir sutrupino tinklą stiklinį – už jo tebesklando
erškėčiuose paukščių šešėliai ir krenta vanduo
į slėnį ir nuneša tavo ir mano vardą.

Žinojom – diena trumpa. Tik naktis begalinė.
O gyvenome lyg nemirtingi, kol atėjo ruduo
ir sudegino pasakų miestą – karietą auksinę
užklojo pilki pelenai ir krenta vanduo
į slėnį, nunešdamas tavo ir mano žodžius.

Dabar tikime žodžiu kiekvienu – sutrupėjo akmuo –
tavo veidą pamečiau, plaukus, akis, nes atėjo ruduo
ir ūkanom uždengė viską – kiekvienas skiemuo
dar aidi žolėj vakarykštėj ir gailiai aidi vanduo,
plaudamas šaltą ir tuščią slėnį.