Rugsėjis

Aš žinau, kur eina Paukščių Kelias
Ir kur Grįžulas važiuoja ratais.
Kartą skendo ežeran padangė,
O man viskas kaip ant delno matės.

Ir žinau, kodėl pagelsta lapai,
Nes ir veidas pamažu pagelsta…
Einu vienas, šypsausi į dangų,
Bet sustoju žemei pasimelsti!

Tik neaišku, ko tos gervės klieda,
Jeigu gali nusileisti žemėn.
Ar nejaugi mano meilei galas,
Ar nejaugi ir jaunystei – amen?

* * *

Vai, tai bus man šį vakarą gera!
Namo grįšiu giedodamas girtas.
Aukso žiedus nutrenksiu šalin,
Ant lango išlaužysiu mirtas.

Paskui laišką raudonu krauju…
Visiems pasakysiu dar šiandien:
Pajuodo pasaulis, pajuodo,
Šviesias man akis aptemdė.

O jos matė gyvenimą žalią,
Užu žalią birželį žalesnį –
Ten ir upės, ir vasaros plaukė,
Sidabru juodas varnas palesino.

* * *

Per paruges, per vasarojų,
Taip mintimis ten buvo gera keltis.
Dabar lapus ruduo padaržėj žarsto,
Ruduo, ruduo pageltęs.

Ir gervės skrisdamos išskrisdamos
Apijuosė plačiai tėvų laukų apylinkę.
Sumišęs vėjas neberanda erdvei krašto
Ir tik tą vieną uosį lanksto trilinką.

Visur visur vienoda:
Už gryčios, pakaimėj prie uosio.
Išeisi paskaityt, kiek lapų krito,
Ir pats lyg uosis pasvyruosi…

O čia, žiūrėk, vėl gervių pulkas
Susuks, apjuos apylinkę –
Ir nežinosi, ko dabar paklausti,
Ką džiaugtis vasara prikėlė, ką žemelėn prilenkė…