->
Ant varpinės bokštų gula lapkričio miglos,
primirkę gailių sutemų ir atodūsių. Pilkos
išblyškusio sielvarto marškos lininės.
Į atvirą duobę žiūri žiūri pajuodę veidai.
Milinių, skarelių, lapų šlamesys. Ir –
kanopų kapojimas tolimas… žirgo regėto sapne…
liepsnojančiais karčiais… širmojo žirgo kanopos
kapojo žolę žalią, šviesiai žalią, dar žalią…
Dunda į didelę duslią duobę žemė juoda.
Krenta į duobę debesys ir dargana.
Krenta veidai ir varpai, krenta vakaras, krenta
žemė visa ir dejuodamas juodas dangus.
Palikite komentarą