Rudens vargonėliai

Apėjęs darželį, kol dienos dar žiba,
Ir vėl apsižvalgęs po visą sodybą,
Stebiu, kad nei rūtų, nei rožių vainiko
Beveik nebeliko…

Po viso, kas verpės, ir raizgės, ir grūdos,
Vien drykso, vien klojasi samanos rudos…
Ir to, kas dar skursta, kas dar tebevysta,
Širdis nepažįsta…

Štai mano gegužės vyšnelė didžturtė –
Ją degino saulė ir darganos purtė…
Žiedais apsikrovus, ji tarpo kadaise –
Nūnai ji bevaisė…

Ant stūkso už vartų liepelė palaikė –
Pavasario kasos, gaurai išsidraikė,
Ir skraistė nuskuro – kiek nori, dairykis,
Tai visas laimikis!

Bet sveikink, širduže, ir delčią, kaip duoklę –
Grąžins tavo žiedus slaptinga švytuoklė,
Atželdins voratinkliais klotas rugienas –
Aš, skurdęs, ne vienas…